Mokslo ir metafizikos sąveikos problema mokslo filosofijoje
Santrauka
Straipsnyje apžvelgiamos mokslo ir metafizikos santykio sampratos. Teigiama, kad visiškai neigiamą požiūrį į metafiziką išreiškia loginio empirizmo šalininkų suformuluotas empiristinis prasmės kriterijus – siūlymas prasmingais laikyti tik tuos teiginius, kuriuos įmanoma verifikuoti, t. y. nustatyti jų teisingumo reikšmę, tarus, kad ją gali turėti tik patyrimą išreiškiantys teiginiai. Mažiau griežtai metafiziką vertino K. R. Popperis, prasmės problemą pažinime pakeičiantis demarkacijos problema – kriterijaus, kuris leistų atskirti empirinius mokslus nuo matematikos, logikos ir metafizinių sistemų, suradimo problema. Autorius teigia, kad mokslo ir metafizikos sąveiką geriau už loginį empirizmą išreikštų atomistinė filosofijos ir teologijos santykio analogija. Sprendžiant mokslo ir metafizikos sąveikos problemą, būtina tiksliau apibrėžti metafizikos sąvoką: vaisingas būtų Ch. Wolffo pasiūlymas skirti bendrąją metafiziką (ontologiją) ir specialiąją metafiziką, kuri susideda iš kosmologijos, teodicėjos ir metafizinės psichologijos. Mokslo ir metafizikos sąveikos analizė turi būti siejama ir su teologinių idėjų įtaka mokslų metodams, tyrimo sritims ir problemoms apibrėžti.