Straipsnyje nagrinėjamos Platono etinės idėjos. Teigiama, kad gėrį Platonas suskirstė į keturias sąvokas-dorybes: teisingumą, vyriškumą (narsumą), protingumą ir išmintingumą. Pagrindinė iš jų yra teisingumas, kuriuo grindžiamas visas Platono idealios visuomenės ir valstybės supratimas. Valstybė traktuojama kaip kolektyvinis individas. Platono edukacionistinė dorovinė nuostata grindžiama įsitikinimu, jog visus ir viską galima išauklėti, apšviesti ir taip padaryti išmintingus ir dorus. Blogis atsiranda iš materijos, kaip grynosios nebūties, santykio su grynąja būtimi, arba forma, idėja, o socialinėje srityje – iš žmonių neprotingumo ir nedorumo. Teigiama, jog Platonas yra pirmasis filosofas, pateikęs išbaigtą ontoetinę tikrovės koncepciją Vakarų filosofijoje. Jo etika yra įgavusi aiškų, konkretų, religiniam pasaulėvaizdžiui būdingą retribucionistinį turinį, t. y. glaudžiai susijusi su pomirtinio atpildo už blogus darbus žemėje idėja. Šia prasme Platoną galima laikyti religinės etikos pagrindėju.
