Santrauka
Straipsnyje aptariama Eugenijaus Meškausko pedagoginė ir kūrybinė veikla Vilniaus universitete sovietmečiu. Pirmaisiais pokario metais jis buvo nepartinis, bet dėstė visas marksistines disciplinas (komunistų partijos istoriją, abi filosofijos dalis ir filosofijos istoriją), išskyrus politinę ekonomiją. Pabrėžiama E. Meškausko tolerancija egzaminų ir užsiėmimų metu, jo kaip dekano ir Vilniaus universiteto prorektoriaus veikla. Teigiama, kad dėstė jis labai kūrybiškai, nemėgo kartoti savo kartą jau pasakytų minčių. Dėstomi prisiminimai apie straipsnio autoriaus ir E. Meškausko dalykinius ryšius. Filosofas sekė Vakarų radiją, tada pasiekiamą spaudą, gilinosi į demokratijos esmę, nagrinėjo visuomenės sandaros ir pavienių piliečių asmeniškų stimulų sąveikos mechanizmą. Aptariama vadinamosios E. Meškausko mokyklos specifika, jo ir mokinių santykiai. Daroma išvada, kad E. Meškauskas, pats ir per savo mokinius, savo dėstomo dalyko universalumu paveikė bent dviejų generacijų universitetinę mąstyseną, kuri ir buvo ta dirva, kurioje subrendo Persitvarkymo sąjūdžio idėja.
