Malonumo metastazės: psichoanalizė, etika, ideologijos kritika

Santrauka

Straipsnio pagrindinis tyrimo objektas yra malonumo principas, kuriam būdingas nuolatinis „prasmės slidinėjimas“, sąlygotas ne tik ir ne tiek šios sąvokos daugiaprasmiškumo, kiek paties malonumo principo išsklidimo skirtingose teorinio diskurso srityse. Malonumo principas, suformuluotas psichoanalizės, persikelia į etikos ir ideologijos kritikos plotmes; abi jos tampa psichoanalizės objektu. Kita vertus, malonumo principas atitrūksta nuo specifinio psichoanalizės konteksto ir tampa universaliu principu, organizuojančiu tiek etinio, tiek ideologinio diskurso rėmą. Šis išplitimo, arba metastazės, principas žymi negrįžtamą procesą: malonumas, plintantis skirtingose teorinėse plotmėse ir jas organizuojantis, pačių šių disciplinų negali būti paaiškintas arba fiksuojamas. Malonumas reiškia nepakeliamą, trauminį „tikrovės“ branduolį, kuris sąlygoja simbolinį – psichinės, etinės, ideologinės veiklos – universumą, tačiau pats šio universumo negali būti inkorporuotas. Aptariama geismo sąvoka J. Lacano psichoanalizėje, ji palyginama su S. Freudo teorija. Analizuojamas psichoanalizės ir etikos santykis, ideologijos funkcionavimas ir jos kritikos galimybė, ideologijos ir fantazijos santykis.