Straipsnio tikslas yra parodyti analitinės (aiškinimo) ir hermeneutinės (supratimo) filosofijos skirtumą remiantis ankstyvojo ir vėlyvojo L. Wittgensteino veikalais. Aptariama semantikos prielaida – loginė erdvė, vaizdo ir prasmės sąsajos ir traktato episteminis monizmas bei ankstyvojo L.Wittgensteino semantikos vieta analitinės filosofijos atžvilgiu. Nagrinėjama kalbos žaidimų įvairovė, vaizdo svarba suvokimui ir stiliaus pokyčiai. L.Wittgensteino „Filosofiniai tyrinėjimai“ palyginami su M. Heideggerio hermeneutika ir aptariama jų įtaka R. Rorty bei P. Feyerabendo pragmatizmui bei T. Kuhno mokslo istorizmo sampratai. Daromos išvados, kad ankstyvąjį ir vėlyvąjį Wittgensteiną sieja vaizdų teorija. Ankstyvojo Wittgensteino įtaka neabejotina tolesnei empirizmo ir mokslo filosofijos raidai, vėlyvojo – pragmatinės analitikos ir hermeneutikos raidai. Traktato aiškinimas su semantiniais supratimo elementais virsta tyrinėjimų hermeneutika. Traktato kalbos filosofija virsta tyrinėjimų šnekos filosofija. Šią transformaciją apibūdina teiginio virtimas sakiniu, funkcijos – šeimyniniu panašumu, teksto – kontekstu, monologo – dialogu, elipsės – palyginimu ir metafora, atsakymo – klausimu.
