I. Kantas yra vienas pirmųjų etikų, atskyrusių faktą nuo vertybės. D. Hume‘as iš tiesų savo etinius tyrinėjimus grindė psichologiniais pagrindais. Tačiau kartą suabejojęs nekritiško perėjimo nuo fakto prie vertybės etikoje galimybe, Hume‘as tapo visos britų metaetikos (G. Moore‘as, B. Prichardas, D. Rossas, A. Ayeris, M. Hare‘as) teoriniu pirmtaku. Ar britų metaetikai vis dėlto pastebėjo ir Kanto argumentus? Straipsnyje svarstomas vieno žymiausių XX amžiaus britų metaetikų Richardo M. Hare‘o sugrįžimas prie Kanto būtent iš ilgos diskusijos apie fakto ir vertybių nebendramatifkumą ir „posūkio į kalbą“ perspektyvos. Kodėl būtent kantifkasis preskriptyvizmas leidžia Hare'ui paneigti emotyvizmą kaip propagandą? Kaip Hare‘as įveikia takoskyrą tarp fakto ir vertinimo? Kuo skiriasi „geras nuodytojas“ nuo „gero žmogaus“? Ar akrasia, kaip valios silpnumo problema, paneigia, ar pagrindžia Hare‘o preskriptyvizmą? Kodėl su Hare‘u nesutinka jo kritikai Warnockas ir Maclntyre‘as?
