Apie B. Šidiškio mokslinį palikimą

Santrauka

Straipsnyje pristatomi tiksliųjų mokslų požiūriu svarbiausi B. Šidiškio mokslinio palikimo momentai. B. Šidiškio tyrimo objektas – muzikos suvokimo proceso analizė kiekybinių metodų pagrindu (loginiu, meniniu, psichologiniu). Savo darbuose jis rėmėsi muzikos ir matematikos kalbomis, ypač pasitikėdamas tiksliaisiais mokslais meno dalykuose. Pagrindinė B. Šidiškio teorijos aksioma – tonų aukščiai akorduose ar nuoseklioje melodijų sekoje bei garsų intervalų ilgiai gali būti suvokiami kaip muzika tik esant tam tikriems jų tarpusavio santykiams. Jis išaiškino kriterijų, pagal kurį žinomi muzikinių gamų periodai yra optimalūs. Tirdamas „judančios“ ir „stovinčios“ muzikos problemas B. Šidiškis rėmėsi bendrais valdomų procesų neapibrėžtumo principais, kurių universalumu jis tikėjo. Teigė, kad muzikos kūrinio apriorinė informacija, kurią geba priimti klausa, glūdi tonalinėje atskaitų sistemoje, ir priešingai – jeigu jos nėra, mūsų klausa tampa panaši į paveikslais keliaujantį neregio žvilgsnį. Straipsnio pabaigoje pateikiama B. Šidiškio darbų bibliografija.