Santrauka
Straipsnyje analizuojama poezijos samprata ir skirtingų poezijos tipų sintezės tendencija F. Schillerio estetikoje. Pasak F. Schillerio, poetas – tai laisvas, natūralus ir drąsus, atsidavęs pasaulio pilnybei kūrėjas, vaizduodamas objektą, poetas jį kartu vertina ir apmąsto. F. Schilleris skyrė naiviuosius (antikos) ir sentimentaliuosius (naujųjų amžių) poetus. Naivieji poetai, apsiriboję realybe, tampa priklausomi nuo medžiagos, kuri gali labai neigiamai, žalingai juos paveikti. Sentimentalieji poetai džiaugsmingai, neribotai linksminasi idėjų pasaulyje, tobulindami visa, kas jiems atrodo perdirbama. F. Schilleris pabrėžia, jog šių dviejų tipų sintezė veda į tobulumą, harmonijos poeto užgimimą, protingą žmogiškosios būties supratimą. Jis šiais poetiniais tipais išreiškia žmogaus charakterio skirtingus polius – realistinį ir idealistinį. Laiškuose F. Schilleris teigė, kad savo poetine kūryba jis siekia įrodyti realizmo ir idealizmo sujungimo galimybę ir kalba apie savo naująjį kelią, kurį vadina realistiniu. Šis kelias tebuvo sintezės, priešingumų sutaikymo kelias. Pabrėžiama, kad F. Schilleris pradėjo idėjų dramą, kurioje siužetas, charakteriai ir dialogas tėra priemonės idėjoms reikšti.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Dalia Švambarytė,
Georg Forster in Vilnius: Reverberations of the great age of ocean navigation
,
Acta Orientalia Vilnensia: T 10 Nr. 1-2 (2009): Acta Orientalia Vilnensia
-
Galina Miškinienė,
The development of Turkic studies at Vilnius University
,
Acta Orientalia Vilnensia: T 10 Nr. 1-2 (2009): Acta Orientalia Vilnensia
-
Eglė Mažulytė,
Monika Skerytė-Kazlauskienė,
Jonas Eimontas,
Danutė Gailienė,
Neringa Grigutytė,
Evaldas Kazlauskas,
Trijų kartų Lietuvos gyventojų trauminės patirties sąsajos su psichologiniu atsparumu ir optimizmu
,
Psichologija: T 49 (2014): Psichologija