Intelektualinės intuicijos ir produktyvios vaizduotės santykio samprata I. Kanto ir J. G. Fichtės filosofijoje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos produktyviosios vaizduotės ir intelektualinės intuicijos sąvokų santykiai klasikinės vokiečių filosofijos atstovų I. Kanto ir J. G. Fichtės filosofijoje. Produktyvioji vaizduotė apibrėžiama kaip praktinė, o intelektualinė intuicija – kaip teorinė subjekto ir objekto santykio charakteristika. I. Kantas šias sąvokas griežtai atskyrė ir jų santykį traktavo kaip niekada neišsprendžiamą problemą, o J. G. Fichtė, remdamasis intelektualinės intuicijos pagrindu, suabsoliutino žmogiškosios veiklos prigimtį. Intelektualinė intuicija yra tikrovės patirties jausmas, kuris neišreiškiamas jokiais diskursyviais metodais. Intuityvus suvokimas gali atsiskleisti tik dorovinio dėsnio (kategorinio imperatyvo) šviesoje. Susiedamas produktyvią vaizduotę su praktinėmis reikmėmis, absoliučios sintezės reikalavimu J. G. Fichtė išreiškia pagrindinę savo filosofijos tendenciją – teorinę proto struktūrą pajungti praktinei, o produktyviąją vaizduotę laikyti nesąmoningos intelektualinės intuicijos būviu.