Straipsnyje analizuojama dorovės socialinio sąlygotumo problema, kuri sukonkretinama keliant individo dorumo socialinių sąlygų klausimą. Teigiama, kad natūralus pirminis dorumo pagrindas ir objektyvi visuomenės dorumo sąlyga yra žmogaus socialinis aktyvumas. Šis aktyvumas traktuojamas kaip universali žmogaus veikla. Tik egzistuojant šiai sąlygai, individualūs elgesio motyvai ir papročiuose užfiksuojama visuomenės nuomonė nėra konfliktuojantys dalykai, todėl dorovės problemos nepatenka į ideologinės veiklos dėmesio centrą. Susvetimėjus socialiniams santykiams, žmogaus veikla yra ribota, vertinama remiantis utilitarumo, funkcionalumo, o ne žmoniškumo kriterijumi, todėl negali būti natūralus dorumo pagrindas. Daroma išvada, kad kraštutinis socialinės veiklos utilitarumas (jis gali būti laikomas didžiausio susvetimėjimo rodikliu) bei veiksmingų dorovinių idealų stoka sąlygoja visuomenės dorovės smukimą, kurį savo ruožtu galima laikyti visuomenės vidinio irimo požymiu.
