Straipsnyje nagrinėjamas religinis mokslo integravimas į kultūrą, aptariama kultūra kaip vertybių ir prasmių sistema. Vertybės ir prasmės sudaro savitą kiekvienos kultūros branduolį, apibūdindamos jos istorinius bei socialinius ypatumus. Šiuolaikinės žmonijos gyvenimo visuotinumas, dinamizmas ir daugiapusis pliuralizmas komplikuoja ir apsunkina istorinio socialinio bei dvasinio kūrimo uždavinius, ypač tikrųjų vertybių ieškojimą. Aptariama tarybinė literatūra, skirta vertybių ir prasmių organizuojančiam vaidmeniui kultūroje aiškinti. Nagrinėjamos mokslo ir religijos elementų sintezės formos. Mokslas keičia kai kurias tradicines krikščionių bažnyčios religingumo formas. Ateistinio religingumo, arba religinio ateizmo, fenomenas apibūdinamas kaip beviltiškai prarasto Dievo troškimas. Konstatuojama, kad nereliginio tikėjimo fenomenas nepakankamai ištirtas, o sąmoningas tikėjimas, pagrįstas moksliniu pažinimu, yra nepakankamai kultivuojamas mokyme bei švietime. Šiuo metu atsiranda naujų mokslo religinio integravimo į pasaulėžiūros, ideologijos sistemas formų.
