Publikacijoje apžvelgiama žinojimo sociologijos disciplinos raida, pateikiamos svarbiausios jos nagrinėjamos sąvokos ir tyrimo tikslai. Teigiama, kad tikrovė yra sociališkai konstruojama ir kad žinojimo sociologija turi analizuoti šio konstravimo procesus. Ji turi aiškinti ne tik empirinę žinojimo įvairovę visuomenėse, bet taip pat ir procesus, dėl kurių bet kuris žinojimas tampa sociališkai pripažinta tikrove. K. Marxo tezė, kad žmogaus sąmonę apsprendžia jo socialinė būtis, tapo bazine žinojimo sociologijos teze. Terminą „žinojimo sociologija“įvedė M. Scheleris. Jis teigė, kad visuomenė lemia idėjų būtį, bet ne jų prigimtį ir pabrėžė individualaus žmogiškojo žinojimo aprioriškumą, kuris prasmės sistemą įgyja visuomenėje. K. Mannheimas teigė, kad visuomenė sąlygoja ne tik žmogiškosios idealizacijos formą, bet ir turinį. Jam svarbiausias buvo ideologijos reiškinys. Skyrė partikuliarinės, totalinės ir bendrosios ideologijos sąvokas. R. Mertonas siekė sujungti žinojimo sociologijos ir struktūrinės funkcinės teorijos pozicijas. Autoriai išplečia šios sociolgijos tyrimo objektą teigdami, kad ji turi tirti ne tik idėjų istoriją, bet viską, kas visuomenėje laikoma žinojimu.
