Straipsnyje analizuojama, ką reikėtų laikyti pažinimo proceso teiginiu ir kokia yra tiesos kriterijaus taikymo gnoseologinė specifika. Teigiama, kad pažinimo proceso aiškinamasis objektas yra tikrovė kaip įvairiai funkcionuojanti visuma. Tiesa gnoseologine prasme reiškia teorinio aiškinimo turinio atitikimą aiškinamojo objekto pobūdžiui. Praktika yra traktuojama kaip istorinio pobūdžio mokslo tikroviškumo kriterijus, kuris tik santykinai tepritaikomas konkrečių teorijų turinio objektyvumui patikrinti. Žmonių veiklos tikslingumas yra tiesiogiai susijęs su teoriniu tikrovės modeliavimu jos pažinimo procese. Gretinimo su tikrove gnoseologinis vienetas yra ją modeliuojanti teorija. Iš principo jai pritaikomas tiesos kriterijus, jos modeliuojamųjų procesų ir tikrovės kaip visumos santykinio pažinimo atžvilgiu. Atskiriems teiginiams tiesos kriterijus gali būti tiesiogiai taikomas tik žmonių veiklos orientacinėje sferoje. Gnoseologiniu atžvilgiu atskiri pažinimo proceso teiginiai savarankiškos prasmės neturi.
