Santrauka
Straipsnyje nagrinėjami lietuvių literatūros tyrinėtojo Kosto Korsako meniškumo sampratos gnoseologinis ir formalusis aspektai, atskleidžiama jų sąveika bei praktinio taikymo, vertinant literatūros meno reiškinius, ypatumai. K. Korsako meniškumo sampratos esminis principas yra požiūris, kad meniška yra tai, kas teisinga. Tiesa suvokiama materialistiškai – kaip realaus gyvenimo tiesa. Meniškiausias yra realistinis vaizdavimas – tai toks kūrybos metodas, kai tiesa apie gyvenimą perteikiama vaizdais, daugiau ar mažiau adekvačiais objektyviems tikrovės reiškinių santykiams ir formoms. Gnoseologinę nuostatą K. Korsako meniškumo sampratoje papildo formalieji kriterijai, išplaukiantys iš formos kaip tiesioginės tiesos išraiškos supratimo. Pasisakydamas prieš formos perdėtą vertinimą, vedantį į formalizmą ir tuščią stilizavimą, K. Korsakas pabrėžia turinio ir formos vienybės svarbą. Organiška turinio ir formos harmonija pagrindžia kūrinio vieningumą, paprastumą, natūralumą, gyvumą bei kitas jo meniškumo savybes.
