Santrauka
Vėlyvuosiuose L. Truikio darbuose atsiranda kompozicijų, darančių gigantiškos ar net neaprėpiamos visumos fragmento įspūdį. Pasikartojančios ritminės grupės čia dažnai pateikia judėjimo, slinkties, bekraščio horizonto aliuziją. Nutuokiamas fragmentiškai rodomų skulptūrų aukštis stulbina žiūrovą, galingi graviruotų spindulių pluoštai tampa jungtimi su beribe erdve. Siekdamas vizualinio simfonizmo ir tęsdamas esmingiausių partitūros fragmentų išraiškos tendencijas, dailininkas savitai naudoja variacinį arba monoteminį principą. Tai sukuria ne tik dekoratyvų išorės vieningumą, bet ir formuoja įtaigų giluminių prasmių monolitą.
