Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama meno kūrinio gnoseologinio statuso problema. Aptariami skirtingi požiūriai į meno ir loginio sprendinio santykio problemą, gvildenamas meninės tiesos klausimas. Teigiama, kad vienos meninės tiesos koncepcijos orientuojasi į tradicinę, gnoseologinę tiesos, kaip minties atitikimo tikrovei, sampratą, o kitose koncepcijose menine tiesa laikoma formos ir išraiškos vienovė, kūrinio autentiškumas, turinio reikšmingumas, emocinis poveikis ir panašiai. Pirmosios, daugiausia materialistinei estetikai atstovaujančios, meninės tiesos koncepcijos tiesą mene traktuoja kaip teisingą reiškinių esmės atskleidimą per individualius charakterius, įvykius, tipiškų reiškinių bruožų perteikimą ir kita. Teigiama, kad meno kūriniams tiesiogiai negalima priskirti teiginių statuso, nes meninė išmonė tiesiogiai neturi loginio teiginio, pažintinio vaizdo prasmės. Nagrinėjant tiesą mene reikia atsižvelgti į savitą tikrovės atspindėjimo ir meninės išmonės santykį mene, aiškinti jo pažintinės funkcijos realizavimo būdą.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai