Straipsnyje nagrinėjami mokslo filosofijos istorinės mokyklos ir konkrečiai P. Feyerabendo mokslo dinaminių aspektų metodologiniai tyrimai. P. Feyerabendui pozityvizmas ir realizmas yra tik pažinimo interpretacijos, kurių pasirinkimą sąlygoja galimybė kritiškai vertinti mokslo rezultatus. P. Feyerabendas kritikuoja neopozityvistų mokslo pažinimo modelį ir siūlo savąjį. Atkaklumo principas turi būti derinamas su proliferacijos principu, kuris siūlo kurti ir vystyti nesuderinamas su nusistovėjusiais požiūriais teorijas net ir tuo atveju, kada šie požiūriai yra visiškai patvirtinti ir visuotinai pripažinti. P. Feyerabendo nuomone, šių abiejų principų sąveika yra esminis mokslo bruožas. Tik alternatyvių teorijų platinimas ir atkaklus jų laikymasis gali užtikrinti visapusišką teorijų galimybių išplėtojimą. P. Feyerabendas sukonstravo mokslo modelį įvertindamas kai kuriuos mokslo vyksmo ypatumus bei spręsdamas jų loginio derinimo problemas. Suvokdamas savojo modelio dirbtinumą, P. Feyerabendas apsidraudė jį paskelbdamas normatyviniu.
