Straipsnyje nagrinėjama religijos evoliucija kaip socialinis reiškinys. Kaip objektyvus socialinis tapsmas ši evoliucija yra sudėtinga, prieštaringa savo esme, turinti santykiškai savarankišką istorinės raidos logiką. Ji glaudžiai susijusi su individo socializacijos procesu ir jo pažintinės veiklos sritimi. Religinė sąmonė formavosi tam tikru visuomenės raidos etapu kaip neišvengiamas, būtinas, objektyvus socialinis reiškinys, kaip aktyvus individų, turinčių savimonę, santykis su tikrove. Pirmykštėje visuomenėje gamtos religiją, arba tokio pobūdžio santykiavimą su gamta, sąlygojo visuomenės forma. Individas bet kurioje epochoje susiduria su pažįstamos ir nepažįstamos tikrovės sritimis, kurių pažinimo lygį tam tikru būdu lemia socialinių santykių pobūdis konkrečioje visuomenėje. Ieškoti teologų bei religijos filosofų teorijose elementų, tiesiogiai atspindinčių masinės sąmonės būvį, reikštų primityvų požiūrį į teorinės sąmonės ir masinės sąmonės tarpusavio sąveiką. Teorinės ir masinės sąmonės būviai yra santykinai skirtingi lygiai. Teorinė sąmonė turi santykinai savarankišką logiką ir vidinio tapsmo dialektiką. Kiekvieną religinę teoriją būtina vertinti visuomeninio istorinio proceso aspektu.
