Socialinis žmogaus aktyvmas ikiklasinėje visuomenėje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami žmogaus padėties ikiklasinėje visuomenėje, jo socialinio aktyvumo, individualybės reiškimosi prielaidų klausimai. Kritikuojami tyrinėtojų kraštutiniai požiūriai, kurie arba pripažįsta ikiklasinės visuomenės nariui neribotą laisvę, arba neigia mažiausią galimybę žmogaus individualybei toje visuomenėje reikštis. Autorius teigia, kad civilizuotos visuomenės žmogaus charakteristiką yra metodologiškai neteisinga taikyti gimininės bendruomenės žmogui. Pastarojo ypatumas yra tas, kad jo individualus ir visuomeninis gyvenimas vieningas, jis nežino prieštaravimo tarp viešo, visuomeninio ir privataus gyvenimo. Jeigu gimininės bendruomenės papročiai ir tradicijos būtų visiškai pajungę žmogų, nebūtų visuomenės pažangos, žmogus net nebūtų galėjęs prisitaikyti prie pasikeitusių socialinių ir ekonominių sąlygų. Individuali sąmonė niekada visiškai nesutampa su visuomenine, nors ir yra jos sąlygota. Pripažįstant, kad tikrasis istorijos subjektas yra visuomenė, negalima ignoruoti asmenybių vaidmens ikiklasinės visuomenės raidoje, santykinio žmogaus savarankiškumo, iniciatyvos, tradicijų kitimo.