Santrauka
Straipsnyje aprašoma mokslo genezė. Pateikiami ir analizuojami Aristotelio, Herodoto, Demokrito mokslo pažangos ir pradžios aiškinimai, ieškoma jų skirtumų. Autorius teigia, kad gyvenimo poreikai sudarė tik galimybę mokslui atsirasti, o realiai jį kūrė žmonės, turėję tam sąlygas bei sugebėjimus. Tokie žmonės buvo žynių luomo atstovai. Akcentuojama, kad ryšys tarp mokslo genezės pradinės fazės ir žynių luomo egzistavimo buvo abipusis, t. y. žyniai kūrė mokslą, o mokslas įtvirtino žynių viešpatavimą senovės Rytų visuomenėse. Tose srityse, kuriose senovės Rytų civilizacijų sąlygomis žmogaus pažintinė veikla ėmė įgyti mokslinį pavidalą, daugiausia astronomijoje ir matematikoje, buvo padaryta stulbinančių atradimų. Teigiama, kad religijos, kaip institucinės formos, galimybės mokslinės pažangos požiūriu labai ribotos, nes mokslas ir religija iš esmės prieštarauja vienas kitam. Senovės graikai sukūrė naują mąstymo stilių – gebėjimą formaliai mąstyti, kuris buvo reikšmingiausias mokslo genezės istorijos momentas, šios genezės baigiamasis etapas.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Alfredas Tytmonas,
Medicina kaip sociologinio tyrinėjimo objektas
,
Problemos: T 16 (1975): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Kai kurie filosofiniai ir ideologiniai Paracelso veiklos ir kūrybos vertinimo aspektai
,
Problemos: T 20 (1977): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Ž. O. de Lametri ir jo filosofija
,
Problemos: T 38 (1988): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Ką daryti su „religine dorove“?
,
Problemos: T 27 (1982): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Mokslo istorinių tyrimų poslinkiai
,
Problemos: T 18 (1976): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Mokslas interpretacijų sankryžoje
,
Problemos: T 28 (1982): Problemos