Aklųjų integracijos idėjų formavimasis Lietuvoje

Santrauka

Straipsnis skirtas aklųjų integracijos idėjai Lietuvoje aptarti. Šia idėja atmetamas globos principas, kuris yra nepriimtinas nei akliesiems, nei visuomenei: nuo elgetavimo ir kitų aklojo išlaikymo formų pereinama prie savarankiško profesinio darbo, kaip pragyvenimo ir savo socialinio vertingumo pagrindo. XIX a. buvo iškilusi mintis, kad akliesiems reikia duoti darbo ir mokyti juos amato. Pirmasis tokias idėjas Lietuvoje ėmė propaguoti M. Valančius, jis siūlė akliesiems apsigyventi netoli bažnyčios ir tapti profesionaliais šermenų vedėjais. Aptariama aklųjų integracijos idėjos propaguotojo gydytojo P. Avižonio visuomeninė veikla. Jis ypač pabrėžė aklumo profilaktikos būtinybę. Reikšmingiausią vaidmenį organizuotame aklųjų judėjime Lietuvoje suvaidino karo invalidams šelpti komitetas ir aklas karo veteranas P. Daunys. Jo iniciatyva įsteigta Lietuvos aklųjų sąjunga, kuri sistemingai organizavo aklųjų mokymą ir įsteigė aklųjų institutą. Likvidavus aklųjų sąjungą ir įsteigus Lietuvos akliesiems globoti draugiją nugalėjo aklumo profilaktikos, o ne aklųjų integracijos šalininkai.