Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama fatinė kalbos funkcija, kuri apibrėžiama kaip viena iš kalbos funkcijų, kuri skiriasi nuo komunikacinės tuo, kad pasireiškia situacijose, kai nesiekiama iš karto perduoti informacijos, o siekiama palaikyti normalias bendravimo sąlygas, parengti klausantįjį informacijai. Lingvistinėje fatinės funkcijos interpretacijoje iškyla kalbos originalumo ir štampų, kalbos vieneto apimties, kalbos ženklo daugiaprasmiškumo, kontekstinių reikšmių ir kiti klausimai. Remiantis šios funkcijos tyrinėjimais, galima pagrįsti tam tikras supozicijas kalbos kilmės, kalbos ir mąstymo bei kalbos mechanizmo ir praktikos klausimais. Analizuojamos fatinės kalbos funkcijos socialinės-kultūrinės reikšmės, aptariami objektyvūs ir subjektyvūs jų implikacijų šaltiniai bei sąlygos. Dažniausiai fatinė kalba kaip priemonė būna naudojama norint susipažinti su pašnekovu ir pajusti jo ketinimus, tam pasitelkiamos pagrindinės jos funkcijos: savisauga, mandagumas, pramoga, komunikabilumas, priedanga, socialinės ir etinės priklausomybės įtvirtinimas. Svarbiausiu dalyku komunikuojant išskiriamas geras, formalus tonas, tik jis gali sumažinti įvairų intymumo aspektą; geras tonas – tai dėmesys, pagarba, atstumas.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Dalia Švambarytė,
Georg Forster in Vilnius: Reverberations of the great age of ocean navigation
,
Acta Orientalia Vilnensia: T 10 Nr. 1-2 (2009): Acta Orientalia Vilnensia
-
Galina Miškinienė,
The development of Turkic studies at Vilnius University
,
Acta Orientalia Vilnensia: T 10 Nr. 1-2 (2009): Acta Orientalia Vilnensia
-
Eglė Mažulytė,
Monika Skerytė-Kazlauskienė,
Jonas Eimontas,
Danutė Gailienė,
Neringa Grigutytė,
Evaldas Kazlauskas,
Trijų kartų Lietuvos gyventojų trauminės patirties sąsajos su psichologiniu atsparumu ir optimizmu
,
Psichologija: T 49 (2014): Psichologija