Straipsnyje nagrinėjami vieno žymiausių loginio empirizmo atstovų H. Reichenbacho filosofijos teoriniai pagrindai, kuriuos sudaro indukcijos samprata. Jis nesutiko su kai kuriomis Vienos ratelio doktrinomis (fenomenalizmu ir redukcionizmu). Analizuojami H. Reichenbacho ir R. Carnapo spręstų problemų skirtumai. Aptariama filosofo prasmės koncepcija. Remdamasis svorio sąvoka H. Reichenbachas verifikacinį prasmės kriterijų pertvarko į tikimybinį prasmės kriterijų. Jis pabrėžė sintetinių mokslo teiginių hipotetiškumą. Siekdamas tiksliau nustatyti tikimybės reikšmę nagrinėjo begalines atsitiktinių įvykių serijas (sekas). H. Reichenbachas pateikė pragmatinį indukcijos pateisinimą, t. y. indukcijos naudingumo pagrindimą. Indukcijos taisyklė teikia geriausią tikimybės įvertinimą, yra geriausia ateities numatymo priemonė. H. Reichenbacho indukcijos taisyklė yra apibendrinta enumeracinės indukcijos (indukcijos paprastai išskaičiuojant) taisyklė. Daroma išvada, kad pateiktas tikimybės reikšmės įvertinimo metodas, o kartu su juo ir pragmatinis indukcijos pateisinimas, nėra tokie bendri, kaip manė H. Reichenbachas.
