Straipsnyje nagrinėjamos J. Biliūno filosofinės pažiūros. Jos labiau buvo susijusios su to meto visuomenine, ideologine, moksline atmosfera bei linko materializmo pusėn. Materiją apibrėžė kaip neatsirandančią ir neišnykstančią, o tik keičiančią savo formą bei turinčią jai būdingų imanentinių dėsningumų. J. Biliūno raštuose gausu dialektikos elementų: jis akcentavo visuotinį daiktų ir reiškinių ryšį bei tarpusavio priklausomumą, atskleidė vystymosi priežastį. Spręsdamas materijos ir sąmonės santykio klausimą pasisakė už materijos pirmumą sąmonės atžvilgiu: žmogaus mąstymas yra ne dieviškos, o žemiškos prigimties, atsiradęs žmonėms santykiaujant su aplinka, gamybinės veiklos procese. Pažinimas vyksta per jutiminį ir loginį mąstymą: žmonės atspindi pasaulį ir kaupia žinias apie jį, vyksta nuolatinis žinių gausėjimo procesas. Atsakydamas į pagrindinį filosofijos klausimą, J. Biliūnas neperžengė ikimarksistinio materializmo, absoliutino fiziologinę mąstymo pusę, neatskleidė visuomeninės sąmonės prigimties. J. Biliūnas laikėsi mokslinio optimizmo ir gyvosios gamtos tobulėjimo pozicijų, taip kovodamas prieš agnosticizmą.
