Santrauka
Straipsnyje analizuojamos ironiško santykio su tikrove apraiškų socialinės prielaidos ir ironijos principo S. Kierkegaardo filosofijoje ontologinė prasmė. Ironija apibrėžiama kaip negatyvus ontologinis atvirumas būčiai, kurią individas išgyvena tarsi-būties pavidalais. Ironijos pagrindinis bruožas yra subjekto laisvė ir nepriklausymas nuo ironijos objekto. Autoironijos atveju ironijos subjektas tarsi susidvejina ir tam tikras savo gyvenimo apraiškas paverčia laisvo ir objektyviai neutralaus stebėjimo reiškiniu. Ironijos atsiradimą sąlygoja socialinių struktūrų genezė. Filosofas skiria du ironijos tipus: banaliąją (vokiečių romantikų ironija) ir egzistencinę (Sokrato ironija). Išskiriami ironiškos nuostatos elementai: subjektyvumas, tapęs absoliučia norma, arba asmeninė egzistencija kaip aistra; save izoliuojantis subjektyvumas, neigiantis konvencines gyvenimo normas, bendruomenės gyvenimo substanciją. Individualizmas, kaip individo intereso priešpriešinimas visuomeniniam, t. y. egzistencinės idealybės išskyrimas iš bendruomeninės substancijos, atsiranda formuojantis klasinei visuomenei.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
