Mokslinio pažinimo ir tikėjimo santykis A. Jakšto-Dambrausko filosofinėse pažiūrose

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas mokslinio pažinimo ir tikėjimo santykis A. Jakšto-Dambrausko filosofinėse pažiūrose. Jis plačiai domėjosi ir rašė kosmogonijos, materijos, evoliucijos, antropologijos ir meno klausimais. Esminis A. Jakšto-Dambrausko filosofinių pažiūrų principas – suderinti krikščionybę ir pozityviuosius mokslus. Mokslas ir religija nėra priešingos žinojimo rūšys, reikalinga darni jų sintezė. A. Jakštas-Dambrauskas, spręsdamas mokslinio pažinimo ir tikėjimo santykį iš klasinių buržuazijos pozicijų, mokslą ir religiją laiko savarankiškomis pažinimo sritimis, lygiagrečiomis pažinimo vertybėmis. Jis pripažįsta mokslui tik tiek savarankiškumo, kiek jis liečia empirinį stebėjimą, patyrimą, faktų, eksperimentų analizę, kol jis negriauna pagrindinių religijos dogmų. Matematiką jis laiko pačia patikimiausia sąjungininke, derinant religinį tikėjimą ir mokslinį pažinimą bei aiškinant teologines dogmas. Už A. Jakšto-Dambrausko tariamo intelektualizmo, racionalizmo bei logiškumo slypi paviršutiniškos analogijos, sofizmai ir kiti ydingi metodologiniai principai, kurių pagalba jis stengiasi priversti mokslą tarnauti religijai.