Straipsnyje nagrinėjamos visuomeninio moralinio auklėjimo poreikio atsiradimo ir kitimo istorinės prielaidos. Teigiama, kad šis poreikis kilo atsiradus visuomeniniam darbo pasidalijimui, plėtojantis mainams. Išsiskyrė visuomeninis ir asmeninis interesai, atsirado individo ir visuomenės prieštaravimai. Atsirado abstrakčios moralinės normos, kurių turinį lėmė moraliniai principai – visuomenės ekonominės struktūros sąlygoti žmonių tarpusavio santykiavimo pagrindai. Moralinis auklėjimas tapo tam tikrų visuomeninių institutų (valstybės, bažnyčios) rūpesčio objektu, didelę reikšmę jame įgavo religija ir filosofija. Klasinėje visuomenėje žmonių santykių susvetimėjimas sunkino moralės teorinį pagrindimą. Nesąmoningas normų iškalimas ir pavertimas besąlygišku įpročiu dar ankstyvojoje žmogaus gyvenimo stadijoje buvo pakankama jų efektyvumo sąlyga. Dogmatiškas moralinio auklėjimo pobūdis klasinėje visuomenėje negalėjo būti įveiktas vien subjektyviomis atskirų individų pastangomis – tik socialistinė visuomenė, revoliucinės praktikos pagrindu formuodama savo narių mokslinę pasaulėžiūrą, gali įveikti šią moralinio auklėjimo ydą, objektyviai sąlygotą klasinių santykių.
