A. Camus veikalo „Sizifo mitas“ ištraukose nagrinėjama absurdo problema. Kalbama apie tai, kaip ir kada atsiranda absurdo pajautimas, koks sąmonės vaidmuo žmogaus gyvenime. Rašytoją domina aplinka – „absurdo sienos“, – kurioje vyksta žmogiškojo egzistavimo drama. Autorius polemizuoja su kitais filosofais, kurie absurdo situaciją mėgina įveikti įvesdami vilties sąvoką. Svarstoma, ar absurdo jausmą būtinai turi lydėti savižudybė. Absurdo patirtis veda tolyn nuo savižudybės, į maištą: jis yra nuolatinė sąmonės akistata tarp žmogaus ir jo tamsumo, tai neįmanomo aiškumo reikalavimas. Metafizinis maištas visą patirtį padaro sąmoningą, grąžina didingumą žmogiškajai egzistencijai, suteikia jai laisvę.
