Santrauka
Straipsnyje nagrinėjami neotomistinės mokslo interpretacijos svarbiausi bruožai. Ši interpretacija remiasi tomistiniu mokymu apie tikėjimo ir proto harmoniją. Pasak jo, filosofija (mokslas) sugeba patvirtinti ir įrodyti religijos teiginį, jog Dievas egzistuoja. Mokslas teologiškai interpretuojamas remiantis mokymu apie būties analogiją ir atitinkamais Dievo buvimo įrodymais bei teigiant principinį mokslinio pažinimo ribotumą. Neotomistai mokslą vertina todėl, kad jis žmogaus mintį gali atvesti prie Dievo. Vatikano II susirinkimas pasižymėjo bandymais bažnyčią priartinti prie šiuolaikinio pasaulio, bet mokslo ir religijos santykio koncepcija liko ta pati, nors pasikeitė mokslo vertinimas: pripažinta didesnė mokslo reikšmė tiesos pažinimo procese ir socialiniame gyvenime, realistiškiau apibrėžtas mokslo savarankiškumas ir jo visapusiška kontrolė, palankiai žiūrima į mokslo pažangą.
