Straipsnyje aptariama mašininio vertimo kibernetinio programavimo praktika, nagrinėjami kai kurie mašininio vertimo, reikšmės, kalbos įsisavinimo klausimai. Teigiama, kad nėra jokios programos, kurios pagalba mašina galėtų versti iš vienos kalbos į kitą bet kokį laisvai pasirinktą tekstą. Autoriaus manymu, prielaida, jog egzistuoja neverbalinę prigimtį turinti reikšmių sistema, būtinybės požiūriu paaiškina, kaip galima įvesti kalbą į individą. Nagrinėjami kalbos įsisavinimo etapai: pirminiu laikomas kodavimo etapas (verbaliniai simboliai suteikiami tam tikroms neverbalinėms reikšmėms), sekančiu – verbalinių reikšmių intensyvaus priplūdimo į bendrą reikšmių sistemą procesas (asimiliacija). Daroma išvada, kad kalbų neatitikimas yra minimalus, kai kalbos nešėjų patirtis artėja prie tapatumo, t. y. kai prie tapatumo artėja atitinkamos reikšmių sistemos.
