Iš materijos supratimo istorijos (XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių spaudoje)

Santrauka

Straipsnyje teigiama, kad kaip ir XVI–XVIII a., taip ir XIX a. Lietuvos filosofijos viena pagrindinių problemų buvo materijos samprata. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos materialistai materijos netapatino su kokiu nors realiai egzistuojančio pasaulio elementu. Materiją jie traktavo kaip begalybę konkrečių struktūrų su daugybe įvairiausių savybių ir sąveikų. Visi tuometiniai Lietuvos materialistai laikėsi nuomonės, kad atomas yra ne tik mažiausia, bet ir nedaloma medžiagos dalis. Jie tęsė senovės graikų filosofo Demokrito ir vėlesniųjų materialistų atomistines tradicijas. Kartu buvo reiškiamas ir naujesnis požiūris, nesiejantis materijos su materialių objektų konkrečiomis fizinėmis savybėmis, būviu ar rūšimis. Daroma išvada, kad Lietuvos materialistai, pabrėždami materijos ir sąmonės santykį, materializmo ir idealizmo, agnosticizmo ir religijos skiriamuosius bruožus, buvo priartėję prie lenininės materijos sampratos, nors ir nesugebėjo iki galo įveikti kai kurių trūkumų, būdingų prancūziškajam ir metafiziniam materializmui.