Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama dialektinė dėsnio samprata. Teigiama, kad tikrovės pažinimo procese atrandami dėsniai – tai savarankiškos jėgos, kurios veikia nepriklausomai nuo žmogaus valios. Dialektikai tikrovė yra rišlių, vienas kitą sąlygojančių, kintančių reiškinių visuma, kurią galime suprasti, vadovaujantis visuotinio sąryšio ir vystymosi principais. Esmingiausias dėsnio, kaip reiškinių santykio, bruožas yra kartojimasis, kiti bruožai – būtinumas, bendrumas. Formuluodamas dėsnius, mokslas atspindi objektyvią realybę. Nors konkreti dėsnio išraiška nepilnai atspindi tikrovę, tačiau joje yra objektyvaus, absoliutaus (visuomenės praktikos patvirtinto) žinojimo momentas. Tai tik tam tikro laikotarpio visuomeninės praktikos ir mokslo pasiekta informacija: vėliau ji tikslinama, papildoma. Dėsnis yra pažinimo forma, savo turiniu atspindinti tam tikrų sąlygų atžvilgiu esminius, pasikartojančius ir būtinus reiškinių santykius.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
