Apie bažnyčios ir mokslo santykį (Iš XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos ateistinės minties istorijos)

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos ateistų pažiūros į bažnyčios ir mokslo santykį viduramžiais. Teigiama, kad jie įrodinėjo, jog bažnyčia buvo pažangos priešė, aršiai kovojusi prieš mokslą ir kultūrą. Į visus viduramžius Lietuvos ateistai žiūrėjo neigiamai, neįžvelgė feodalizmo, kaip ekonominės formacijos, istorinio būtinumo. Autoriaus nuomone, laikydamiesi nemokslinio požiūrio į visuomenę, subjektyvistiškai aiškindami istorijos reiškinius, Lietuvos ateistai nesuprato bažnyčios ir jos apologetų santykio su mokslu ir kultūra tikrųjų priežasčių ir vaidmens, nepaisė mokslinio požiūrio į ekonominės bazės ir antstato sąveiką: religija ir bažnyčia buvo atplėšiama nuo žemiškojo pagrindo ir padaroma visiškai savarankiška. Bažnyčios veiklos motyvus išvedant iš jos pačios, ji padaroma nepriklausoma nuo tikrojo žmonių gyvenimo, nuo visuomeninių santykių visumos. Teigiama, kad tokiu būdu ignoruojamas visuomenės vystymosi dėsningas pobūdis, nesilaikoma klasinių pozicijų.