Santrauka
Straipsnyje teigiama, kad XIX a. Lietuvos socialinėje, istorinėje ir grožinėje literatūroje buvo ryškios lietuvių tautos praeities idealizavimo tendencijos. Savo tautos praeitį idealizavo daugelio politinės nepriklausomybės neturinčių šalių ideologai. Švietėjai rūpinosi liaudies švietimu gimtąja kalba, didėjo lietuviškų leidinių skaičius, lietuvių kalba ir kultūra tapo mokslinių tyrimų objektu. Romantikai domėjosi liaudies papročiais, jos poezija, nacionaliniu charakteriu ir visa tai išaukštino, romantizmas pradėjo dominuoti ir Lietuvos istoriografijoje. Praeities idealizavimas reiškė siekimą išsivaduoti iš nacionalinės ir socialinės priespaudos. Drauge reiškėsi neapykanta didikams, kurie buvo įvairių sutarčių, lėmusių politinės nepriklausomybės praradimą, autoriai. XIX a. pradžioje kilusio nacionalinio atgimimo teoretikai laikė savo pareiga saugoti kraštą nuo tolesnės demoralizacijos – blogos svetimųjų įtakos. Manydami, kad lietuviškumo tvirtovė yra kaimas, jie idealizavo buvusį patriarchalinį kaimą.
