Straipsnyje nagrinėjamos erdvės ir laiko objektyvumo filosofinės problemos formavimosi prielaidos. Teigiama, kad ši problema kilo dėl žmogiškojo tikrovės suvokimo ir jo objektyvios esmės priešpriešinimo idealistinėje ar agnostinėje filosofijoje. Autoriaus nuomone, erdvės ir laiko subjektyvistinė koncepcija yra susijusi, viena vertus, su jų ir jų matematinių konstrukcijų tapatinimu; kita vertus, su objektyvios tikrovės savarankiško egzistavimo neigimu. Subjektyvistinis sprendimas yra neatskiriamas nuo idealizmo prigimties. Šiuolaikinė dialektinė materialistinė erdvės ir laiko objektyvumo samprata, remdamasi dabartiniu viso mokslo raidos lygiu, ne tik nesieja to objektyvumo su savarankišku šių formų egzistavimu, bet priešingai, laiko jas iš esmės neatskiriamomis nuo materialios tikrovės. Ši samprata numato, kad konkretus erdvės ir laiko turinys yra gamtotyros tyrimo objektas, ir neprimeta tokiam tyrimui jokių išankstinių prielaidų. Pati specialaus tyrimo galimybė rodo šių formų turinio objektyvumą ir jų nenutrūkstamą ryšį su tikrovėje vykstančiais procesais.
