Šių laikų socialinės ir kultūrinės antropologijos bruožai (II)

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos socialinės ir kultūrinės antropologijos svarbiausios kryptys: neoevoliucionizmas (R. Lintonas), daugialinijinės evoliucijos teorija (J. Stewardas, E. Evansas-Pritchardas, M. Gluckmanas, F. Eganas), istorizmas kultūrinėje antropologijoje (L. White‘as, D. Bidney, M. Salinsas ir kiti). Jie siekia atskleisti ikiklasinės visuomenės ir visuomenės apskritai raidos dėsningumus, pripažįsta evoliucionizmo mokslinę vertę, nors metodologiniu požiūriu šių mokyklų istorizmui būdingas nenuoseklumas, ryški reliatyvizmo ir skepticizmo įtaka. Siekiama nustatyti objektyvius kultūros raidos kriterijus, pašalinančius subjektyvius vertinimus. Nepasitenkinimas ikiklasinių visuomenių tradiciniais tyrimo metodais pasireiškia tuo, kad buržuaziniai antropologai vis dažniau atsižvelgia į marksizmo teoriją, pripažindami kai kurių jos teiginių mokslinę vertę, bet neigdami esmines metodologines jos išvadas, ypač socialistinės revoliucijos teoriją. Ieškodama bendrų koncepcijų, hipotezių, antropologija siekia glaudesnio sąlyčio su kitais socialiniais mokslais, ypač su sociologija.