Santrauka
Straipsnyje autorius apžvelgia kalbos ryšį su visuomene ir teigia, kad komunikatyvinę žmonių veiklą reguliuoja specifiniai dėsningumai, kurie kyla iš bendrų visuomenės raidos dėsnių. Nagrinėjamas ryšys tarp visuomenės vystymosi dėsnių ir specifinių kalbinės komunikacijos dėsningumų. Kalboje išskiriamas semantinis, morfologinis ir fonologinis lygmuo. Jie sudaro kalbos sistemą, kuri pasireiškia struktūros ir funkcijos vienybe. Aptariama, kiek sistemos struktūra yra determinuojama jos komunikatyvinių ir kognityvinių funkcijų vienybės bei tam tikros visuomenės išsivystymo būsenos, kurioje ji konkrečiai reiškiasi atskiromis natūraliomis kalbomis. Dėstomas marksizmo ir struktūralizmo požiūris į šį klausimą. Marksistai pripažįsta, jog ši dviguba kalbos sistemos determinacija yra pakankamas pagrindas tam, kad atsirastų daugybė kalbų, bei tam, kad tos kalbos kistų. Struktūralizmas atmeta istorinį požiūrį į kalbos reiškinių analizę, o tuo pačiu ir istoriją, todėl jis tampa konkretaus mokslinio lingvistinio tyrinėjimo kliūtimi. Stuktūralizmas apsiribojo tik klausimais apie reliatyvią kalbos autonomiją. Nagrinėjamas ryšys tarp kalbos normų, taisyklių ir dėsnių.
