Santrauka
Straipsnyje analizuojamos V. Solovjovo ontologijos pagrindinės sąvokos. Teigiama, kad filosofo pagrindinė sprendžiama problema yra dieviškosios (besąlyginės) būties santykis su materialiuoju pasauliu – gamtine ir istorine realybe. Besąlygiška būtis turi nediferencijuotos vienybės polių (krikščionybės asmeninis Dievas), absoliutą iki būties, kaip transcendentišką esybę ir būties, daugeriopumo polių, arba pirmąją materiją. Konstruodamas savo absoliutaus būties prado sąvoką, V. Solovjovas sekė G. Hegeliu, kurio absoliutas taip pat yra savo ir savo priešybės vienybė. Esybė (absoliutas) nesutampa su būtimi, yra aukščiau būties, tai būties potencija, jėga. Absoliutus gėris neegzistuoja grynu pavidalu gamtinėje istorinėje tikrovėje, o turi būti realizuotas palaipsniui, istorinio vystymosi procese, kaip Dievo karalystė žemėje. Daroma išvada, kad nagrinėjamo filosofo ontologijos pagrindinė sąvoka – visuotinė esybė – krikščioniškosios deistinės pasaulėžiūros dualistinį principą jungia su panteistinio panlogistinio monizmo principu. Šių radikaliai priešingų ontologinių koncepcijų sintezė yra neįmanoma dėl dualizmo ir monizmo loginio nesuderinamumo.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
