Dorovės normos, ginančios žmogaus orumą

Santrauka

Straipsnyje įvairiais aspektais nagrinėjama etinė orumo kategorija, analizuojami jos ryšiai su kitomis etikos sąvokomis bei jos vieta etinių kategorijų sistemoje. Aptariamos skirtingos orumo sampratos: vienos teigia, kad orumas būdingas tik daliai žmonių, kitos – kad visiems be išimties žmonėms. Autorė teigia, kad buvimas asmenybe yra būtina orumo turėjimo sąlyga. Orumas visada pasireiškia pavojaus atveju, atlikdamas kokią nors gynybinę funkciją. Aptariant orumo ir išdidumo sąvokų santykį pabrėžiama, kad abi sąvokos priklauso nuo vartojimo konteksto: išdidumą siūloma apibrėžti kaip orumą, susietą su atitinkamomis apibrėžtomis dorybėmis. Orumo ryšys su galia gali būti paaiškintas tuo, kad orumo turįs žmogus visada yra ko nors vertas. Kritikuojamas požiūris, kad tik dorovinio pobūdžio kaltinimai gali sumenkinti žmogaus orumą. Aptariami visuomeniniai veiksniai, sąlygojantys orumo augimą arba jo slopinimą, nurodomi orumą ginantys principai. Teigiama, kad dėl vertinamosios motyvacijos visuomeninės svarbos ir dėl vaidmens, kurį vaidina pagarba sau pačiam bei savęs vertinimas žmogaus gyvenime, visos asmenybės pažeminimo formos privalo būti griežtai smerkiamos.