Indukcinis mokslo modelis ir R. Karnapo indukcinė logika

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas indukcinis mokslo modelis, teigiantis, kad mokslo pagrindą sudaro stebimų daiktų ir reiškinių savybes aprašantys teiginiai, o mokslo teorijos yra priimamos todėl, kad jos yra induktyviai pagrįstos. Aptariamas genetinis ir metodologinis indukcijos aiškinimas. Analizuojamas indukcijos ir tikimybės ryšys, aptariama R. Carnapo indukcinė logika, kuri laikoma reikšmingiausia tikimybine indukcijos teorija, eksplikuojamos jos konstravimo prielaidos ir struktūra. Teigiama, kad indukcinė logika nėra ne tik universalių dėsnių, bet ir individualių hipotezių patvirtinimo teorija. Ji tėra formali loginė sistema, o ne metodologiškai reikšmingas realių moksle vartojamų patvirtinimo procedūrų modelis. Nagrinėjami indukcinio ir dedukcinio mokslo modelių skirtumai. Autorius daro išvadą, kad jei iš teorinių postulatų deduktyviai išvedami empiriškai patikrinami teiginiai pasirodo esą teisingi, tai tokį testo rezultatą galima vadinti indukciniu teorijos patvirtinimu, nežiūrint to, kad indukcinis mokslo modelis yra nepriimtinas, o jo rėmuose konstruojama indukcinės logikos sistema negali patvirtinimo procedūros adekvačiai aprašyti.