Santrauka
Straipsnyje kritiškai analizuojama ontologinė substancialistinė materijos samprata, teigianti, kad materija yra visų reiškinių pagrindas, visų daiktų savybių nešėjas, substratas, savęs pačios priežastis. Teigiama, kad materijos, kaip filosofinės kategorijos, turinį galima atskleisti tik parodžius jos santykį su sąmone. Akcentuojamas materijos sąvokos instrumentinis pobūdis. Materija, kaip ir kitos filosofinės kategorijos, tik santykiuose su kitomis dialektinio materializmo kategorijomis įgyja apibrėžtą pažintinį turinį ir reikšmę. Teigiama, kad materijos tyrimuose fizika nėra kompetentingesnė už kitus mokslus, kritikuojami bandymai masę laikyti materijos kiekybiniu matu. Aptariami objektyviosios realybės apibrėžimai, nurodomi jų trūkumai. Lyginant dialektinę materialistinę ir pozityvistinę metodologiją nagrinėjama egzistavimo ir jo kriterijų problema. Empirinis egzistavimo kriterijus egzistuojančiu objektu laiko tą, kurį galima suvokti tiesiogiai arba potencialiai. Nurodomas šio kriterijaus nepakankamumas – jis neapima visuomenės institutų, dvasinio gyvenimo reiškinių.
