Pagrindinių „dievo įsakymų“ esmė (Iš XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos ateistinės minties istorijos)

Santrauka

Straipsnyje analizuojama, kaip XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos ateistai kritikavo dekaloge išdėstytus krikščioniškuosius moralės principus ir normas, nurodydami jų klasinį turinį. Teigiama, kad įsakymu „nevok“ draudžiama tik kriminalinio pobūdžio svetimo turto pasisavinimo forma, bet nedraudžiamas dirbančiųjų išnaudojimas, tautų pavergimas ir pan. Lietuvos ateistai teigė, kad įsakymas „nežudyk“ gina išnaudotojų klasės interesus, nes turi sutrukdyti darbo žmonių kovą prieš savo išnaudotojus. Lietuvos ateistinė literatūra įsakymą „mylėk savo artimą“ vertino iš švietėjiškų abstrakčios moralės, žmogaus prigimties pozicijų, nenagrinėjo jo reikšmės istorinių aplinkybių. Nematydami, kad moralė yra susijusi su visuomenės ekonominiu pagrindu, Lietuvos ateistai, kaip ir bažnytininkai, iš esmės laikėsi idealistinių pozicijų. Marksizmo požiūriu, moralės normos ir jų turinys priklauso nuo ekonominių visuomenės sąlygų. Kiekviena visuomeninė ekonominė formacija suteikia dekalogo įsakymams savo turinį. Dievo įsakymų klasinio turinio aiškinimas konkrečiomis imperializmo formavimosi sąlygomis atliko teigiamą vaidmenį – ugdė žmonių sąmonę.