Santrauka
Straipsnyje apžvelgiami svarbiausi žymaus XVIII a. gamtininko, švietėjo, dėsčiusio ir Vilniaus universitete, Georgo Forsterio (1754–1794) gyvenimo ir kūrybos bruožai. Vilniuje jis dėstė sensualizmo pagrindus, supažindino su šviečiamosios filosofijos idėjomis, taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, tvarkė kelionės aplink pasaulį metu surinktą kolekciją. Pasak filosofo, niekas neturi teisės keisti kitų tautų gyvenimo būdo, nors jis ir neatitiktų įprastų elgesio normų. Žmogų G. Forsteris traktavo kaip gamtos dalį, mėgino parodyti žmogaus kūno sandaros, jo būdo priklausomybę nuo klimato. Visų egzistuojančių reiškinių priežastys yra materialaus pobūdžio. Žmogaus intelektas yra vystymosi produktas: kuo aukštesnis tautos intelektas, tuo labiau ji pažengusi nuo gentinės santvarkos. Straipsnyje apžvelgiama G. Forsterio ir I. Kanto diskusija apie pažinimo principus ir žmogaus kilmę: pirmasis atkreipė dėmesį į genetinius organizmų ryšius, o antrasis labiau akcentavo vystymosi procesą. I. Kantas manė, kad pažinimas yra tam tikrų principų taikymas gamtos reiškiniams, o G. Forsteriui teorinis pažinimas tėra empirinių reiškinių apdorojimas.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
