Tikslingos žmonių veiklos objektyvus būtinumas ir laisvė

Santrauka

Straipsnyje apžvelgiamos žmonių veiklos sąlygų ir tikslingumo sampratos ikimarksistinėje ir marksistinėje filosofijoje. Teigiama, kad iki marksizmo visuomenės teorijos buvo aprašomojo ir vertinamojo pobūdžio bei rėmėsi idealistiniu principu, kuris istorijos procesą laikė sąmoningos žmonių veiklos funkcija, t. y. žmonių sąmonės (valios) rezultatu. Formavosi dualistinės visuomenės teorijos: žmogus, kaip jutiminio pasaulio dalis, yra pajungtas būtinumui, o kaip dvasinės veiklos subjektas jis yra laisvas. Toks objektyvaus būtinumo ir laisvės priešpriešinimas susijęs su stebimąja metodologija, su absoliučia subjekto ir objekto priešybe. G. Hegelis pirmasis atmetė šią priešybę teigdamas, kad laisvė yra suvokimo formomis realizuojamas procesas. K. Marxas nuo tikroviško subjekto eina prie jo objektyvizacijos istorijoje, kuri traktuojama kaip praktinės žmonių veiklos istorija. Pasak jo, veikla yra konkreti jutiminė praktika, per kurią pasireiškia subjekto ir objekto vienybė. Objektyvaus būtinumo istorijoje pripažinimas reiškia, kad yra galima pozityvi analizė tų materialių sąlygų, kurios apsprendžia dėsnio, kaip tam tikro būtino visuomeninės veiklos santykio, turinį.