Santrauka
Italų dramaturgas, novelistas ir romanistas L. Pirandello paliečia svarbias filosofines ir psichologines problemas, kurios buvo svarstomos reliatyvistų, agnostikų ir egzistencialistų teorijose. Jis polemizavo su natūralistais ir pozityvistais suformuluodamas savitą asmenybės koncepciją, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas sąmonės ir pasąmonės gyvenimui. Savo ankstyvosiose dramose („Taip yra“ 1918, „Gyvenimas, kurį aš tau duodu“, 1924) L. Pirandello plėtojo reliatyvistinę teoriją apie objektyviosios tiesos nepažinumą, apie subjektyvius gyvenimo vaizdinius. Tokiu būdu iškyla L. Pirandello dramaturgijos svarbiausias konfliktas tarp realybės ir iliuzijos, kuris ryškiausiai išreiškiamas dramoje „Henrikas IV“ (1922). Dramose „Šeši personažai ieško autoriaus“ (1921) ir „Šiandieną mes improvizuojame“ (1929) autorius sprendžia gyvenimo ir meno santykio problemą, iškelia meninės tikrovės autonomijos idėją.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Dalia Švambarytė,
Georg Forster in Vilnius: Reverberations of the great age of ocean navigation
,
Acta Orientalia Vilnensia: T 10 Nr. 1-2 (2009): Acta Orientalia Vilnensia
-
Galina Miškinienė,
The development of Turkic studies at Vilnius University
,
Acta Orientalia Vilnensia: T 10 Nr. 1-2 (2009): Acta Orientalia Vilnensia
-
Eglė Mažulytė,
Monika Skerytė-Kazlauskienė,
Jonas Eimontas,
Danutė Gailienė,
Neringa Grigutytė,
Evaldas Kazlauskas,
Trijų kartų Lietuvos gyventojų trauminės patirties sąsajos su psichologiniu atsparumu ir optimizmu
,
Psichologija: T 49 (2014): Psichologija