Remiantis universiteto kaip demokratinio instituto pavyzdžiu, nagrinėjama pliuralistinė visuomenė. Autoriai teigia, kad universitetas – minties kovos židinys, kuriame formuojasi ne tik akademinė bendrija, bet ir visuomenė apskritai. Universiteto ir visuomenės kaip dalies ir visumos dialektinėje sąveikoje ugdomos demokratinės vertybės ir siekiai. Demokratinė visuomenė, pasak autorių, turi vis atsinaujinti, o tai įmanoma minties kovos aplinkoje, kurioje nuolat falsifikuojama valdžia. Autoriai iškelia tris tezes. Didžioji tezė: demokratijos didžiausias pranašumas – minties laisvė – veda į kovą ir suponuoja didžiausią jos trūkumą – prievartą. Mažoji tezė: universitetas kaip demokratinės visuomenės dalis suponuoja ne tik minties laisvę, bet ir kovą. Autorių kelias – „iš apačios“, t. y. pirmiausia siekiama pagrįsti mažąją tezę, vėliau ja remiantis – didžiąją. Trečioji tezė: demokratija kuriama kovos būdu „iš apačios“. Trečioji tezė traktuojama tiek kaip mažoji (universitete vyksta minties kova, kuri lemiama kuriant demokratiją), tiek kaip didžioji (demokratinė visuomenė plėtojasi vykstant kovai jos institutuose).