Remiantis „prievartos retorikos“ samprata (M. Foucault) straipsnyje analizuojami diskursyvūs nerimo produkavimo mechanizmai, sustiprinantys socialinių kūnų kontrolę. Kaip vienas atvejų nagrinėjami „tranzitinių vietų“ organizacijos ir įvaizdžio pokyčiai, oro uostams, metro, laukimo salėms virstant „kontrolės erdvės“ dalimi. Atskleidžiamas principinis nerimą skatinančių „prievartos diskurso“ elementų (tokių kaip „be priežiūros palikti daiktai“) neapibrėžtumas. Teigiama, kad „prievartos retorikos“ primetamos kategorijos deformuoja mūsų kasdienybės suvokimą.
Pagrindiniai žodžiai: prievartos retorika, poststruktūralizmas, valdžios santykiai, tranzitinės vietos, kontrolė.