Šiame straipsnyje tiriami subtilūs Hobbes’o ir Kanto požiūrių į retoriką ir materializmą skirtumai, žvelgiant į juos platesniame politinės filosofijos kontekste. Nors abu šie filosofai buvo retorikos kritikai, tarp jų požiūrių išryškėja esminių skirtumų. Hobbes’as, būdamas monarchijos šalininkas, paveiktas Lukrecijaus, kritikavo retoriką iš materialistinės, antropologijos perspektyvos. Paradoksalu, tačiau jis pasitelkė retorines strategijas savo naujajame scientia civilis. Kantas, nors ir kritikuodamas tiek Lukrecijaus materializmą, tiek ir retoriką, į savo filosofijos perspektyvą integravo kai kuriuos suderinamus retorinius elementus, visų pirma susijusius su epikūrizmo tradicija. Šiame straipsnyje tiriama, kaip du aptariamieji filosofai traktuoja paradiastole ir kokias pasekmes jų interpretacija turi jų politinei minčiai. Iškeliamas argumentas, kad abu mąstytojai, ieškodami racionalaus pamato politinei tvarkai, savąjį racionalumo sąvokos interpretavimą įtvirtina epikūrietiškame materializme, perkonfigūruodami retorinius elementus taip, kaip būtų patogu jų filosofijai. Straipsnyje išsiaiškinama, kad Kantas yra linkęs į respublikoniškas politines pažiūras; jis siekia kuo labiau padidinti piliečių autonomiją. Tai kategoriškai skiriasi nuo Hobbes’o orientacijos į monarchinę valdymo struktūrą. Šis tyrimas prisideda prie labiau niuansuoto suvokimo apie ankstyvąją Naujųjų laikų politinę mintį bei jos aktualumą šiuolaikinei respublikoniškai bei demokratinei teorijai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.