Aristotelis tradiciškai buvo interpretuojamas kaip konservatyvus socialinės ir politinės filosofijos autorius. Konservatyviai recepcijai iššūkį metė Alasdairo MacIntyre’o ir Marxo įkvėptas Aristotelio skaitymas. Remiantis MacIntyre’o argumentais, straipsnyje pateikiama alternatyvi kritinės teorijos samprata, atsispiriant nuo, bet nesekant Frankfurto mokyklos šiuolaikinės kultūros ir visuomenės kritika. Kritinė teorija suprantama kaip bandymas pateikti tiek istorinę analizę, tiek normatyvinę šiuolaikinės visuomenės ir jos kultūros kritiką. Teigiama, kad normatyvumą reikia suprasti ne kantiškai, bet aristoteliškai. Taip suprastos kritinės teorijos centre yra aristoteliškos žmogiško klestėjimo ir aretē (moralinio tobulumo), o ne Kanto pareigos sampratų artikuliacija. Straipsnyje paaiškinama, kodėl kritinei teorijai svarbūs Aristotelis ir Marxas. Aristotelio praktinė filosofija leidžia konceptualizuoti žmogišką klestėjimą ir etiką anapus vyraujančių normatyvumo sampratų, paplitusių kapitalistinėje modernybėje, o Marxas svarbus, kadangi suteikia teorinius įrankius istoriškai pagrįstai šiuolaikinės visuomenės socialinių ir ekonominių struktūrų kritikai.