Spinoza ir Kantas etikos požiūriu laikomi visiškomis priešingybėmis. Manoma, kad esminis skirtumas tarp jų yra etinis Spinozos egoizmas, arba interesais pagrįstas Strebensethik, ir Kanto pagrįstas pareigomis, deontologinis Sollensethik. Straipsnyje ši opozicija kvestionuojama. Teigiama, kad tiek Kanto, tiek ir Spinozos filosofijoje susiduriame su savirealizacijos samprata, kuri yra pagrįsta „interesais“ ir todėl nėra susijusi su pasiaukojimu. Viena vertus, parodoma, kad streben Spinozos Strebensethik iš esmės kreipia į žmogiškojo intereso, glūdinčio etiniame-racionaliame veiksme, įgyvendinimą; antra vertus, atskleidžiama, kad sollen Kanto Sollensethik iš tikrųjų yra kantiškojo „tikrojo aš“ (eigentliches Selbst) streben, išliekantis po to, kai jau įgyvendintas savasis etinis-racionalus interesas.